„BET KOKIO SĖKMINGO POP ĮRAŠO FAKTAS“, – 1986 m. „Artforum“ vasaros numeryje argumentavo Brianas Eno, – jo skambesys yra labiau būdingas nei melodija, akordų struktūra ar bet kas kita.Įrašų technologijos ir sintezatorių atsiradimas tuo metu jau eksponentiškai išplėtė kompozitorių garso paletes, o muzikinis susidomėjimas buvo ne tik melodija, serializavimas ar polifonija, bet ir „nuolatinis darbas su naujomis tekstūromis“.Per pastaruosius tris dešimtmečius kompozitorė, vizualioji menininkė ir patefonų atlikėja nepaprastoji Marina Rosenfeld sukaupė biblioteką dubplotų – tų retų, brangių aliuminio apvalių, padengtų laku ir įpjautais tekinimo staklėmis, naudojamomis bandomuoju presavimu, iš kurių vinilas masiniam platinimui. yra nukopijuotas – jame saugomos atskirų jos garsinių peizažų sudedamosios dalys: skambantys fortepijonai, moterų balsai, sinuso bangos, spragsėjimai, traškesiai ir trenksmai.Užbaigtų kompozicijų fragmentai taip pat patenka į šiuos minkštus diskus, kur, besikartojančių sukimų metu, jie deformuojasi, o jų grioveliai susidėvi.(Rosenfeld šiuolaikinė Jacqueline Humphries perteikia senus paveikslus į asciikodo eilutes ir šilkografija juos ant naujų drobių, panašiai kaip informacijos suspaudimo veiksmas).Drebėdamas ir maišydamas savo dviejose kaladėse, kurias ji apibūdina kaip „transformuojančią mašiną, alchemiką, kartojimo ir pokyčių agentą“, Rosenfeld skleidžia savo dublikatus iki daugybės muzikinių tikslų.Garsas, nors ir ne visai popsinis, visada atpažįstamai priklauso jai.
Praėjusią gegužę Rosenfeldo patefonai susitiko su eksperimentinio muzikanto Beno Vidos moduliniu sintezatoriumi Fridmano galerijoje ir improvizavo, kad švęstų jų bendro įrašo Feel Anything (2019) išleidimą.Nei vienas, nei kitas nenaudoja tradicinių instrumentų, o Vidos metodas yra diametraliai priešingas Rosenfeldo metodui;nors ji gali remtis tik iš anksto įrašytų pavyzdžių biblioteka (patefonas, jos žodžiais tariant, „neatlieka daugiau nei tik groja tai, kas jau yra“), jis kiekvieną garsą sintezuoja gyvai.Išlipę iš minios, jiedu užėmė savo vietas už atitinkamų įrenginių.Interviu Vida ir Rosenfeldas pabrėžė, kad nors kažkas turi pradėti šou per savo improvizuotus pasirodymus, nė vienas menininkas nėra skirtas vadovauti kitam.Būtent šią naktį Rosenfeldas atsistojo, atsisuko į Vidą ir paklausė: „Ar tu pasiruošęs žaisti?Linktelėję abipusio pripažinimo, jie išėjo.Rosenfeld valdo savo kaladėles ir lėkštes nepriekaištingai, jos lengvą virtuoziškumą liudija jos ramumas, kai ji pasiekia kitą acetatą arba stipriai purto garsumo rankenėlę, kad vos neapverstų jos vandens stiklinė.Niekas jos išraiškoje nerodė susirūpinimo, kad jis gali nukristi.Ant derančio stalo, esančio už kelių pėdų, Vida įkalbinėjo neapsakomus blyksnius ir tonus iš savo stambaus sintezatoriaus nedideliais pataisymais ir manipuliavimu spalvingų laidų maišalyne.
Pirmąsias penkiolika minučių nė vienas atlikėjas nepakėlė žvilgsnio nuo savo instrumentų.Kai Rosenfeldas ir Vida pagaliau pripažino vienas kitą, jie tai padarė akimirksniu ir nedrąsiai, tarsi nenorėdami pripažinti savo bendrininkavimo garso kūrimo veiksme.Nuo 1994 m., kai ji pirmą kartą pastatė „Sheer Frost Orchestra“ su septyniolika merginų, grojančių ant grindų pritvirtintomis elektrinėmis gitaromis su nagų lako buteliukais, Rosenfeld praktika tyrė tiek tarpasmeninius, tiek tarpasmeninius jos dažnai neįgudusių atlikėjų ir nelaisvės auditorijos santykius ir apėmė subjektyvumą. stiliaus.Jos susidomėjimas slypi tuo, ką ur-eksperimentalistas Johnas Cage'as neigiamai diagnozavo kaip improvizatoriaus polinkį „grįžti į mėgstamus ir nemėgstamus dalykus bei į savo atmintį“, kad „jie nepasiektų jokio apreiškimo, apie kurį nežinotų. “Rosenfeldo instrumentas veikia tiesiogiai per mnemoniją – nepažymėtos dubliavimo plokštelės yra muzikinės atminties bankai, kuriuos efektyviausiai naudoja tie, kurie geriausiai susipažinę su jų turiniu.Iš tiesų, ji dažnai pasitelkia šmaikščius fortepijono, instrumento, kuriuo buvo mokoma klasikiniu būdu, pavyzdžius, tarsi kasinėdama represuotą jaunimą.Jei kolektyvinė improvizacija prilygsta pokalbiui, kuriame visos šalys kalba vienu metu (Cage'as palygino tai su paneline diskusija), Vida ir Rosenfeldas kalbėjo idiomomis, pripažįstančiomis jų praeitį ir daugybę jų instrumentų gyvenimų.Jų garso pasaulių susidūrimas, ištobulintas per ilgus atlikimo ir eksperimentavimo metus, atveria naują tekstūrų kraštovaizdį.
Kada ir kaip pradėti, kada ir kaip baigti – tai klausimai, kurie įrėmina improvizaciją ir tarpasmeninius santykius.Po maždaug trisdešimt penkių minučių šilto, purškiančio skambumo Rozenfeldas ir Vida baigė žvilgsniu, linktelėjimu ir kikenimu, kad neįmanoma padaryti kokios nors tikros išvados.Entuziastingas publikos narys pakvietė bisą.- Ne, - atsakė Vida.„Tai atrodo kaip pabaiga“.Improvizacijoje jausmai dažnai yra faktai.
Marina Rosenfeld ir Benas Vida koncertavo Fridman galerijoje Niujorke 2019 m. gegužės 17 d., proga „Feel Anything“ (2019).
Paskelbimo laikas: 2022-09-13